Antras gyvenimas

Vis daugiau žmonių pradeda  rūšiuot ir perdirbti atliekas.

Rūšiuojame ir mes :) Kas labiausiai nustebino rūšiuojant atliekas -  tas įprastas įvairioms nerūšiuojamoms šiukšlėms skirtas maišas užsipildo itin lėtai, mat pasirodo (!) beveik viską galima išrūšiuot, paskirstyti ir išmesti "pagal paskirtį" - kitaip tariant perdirbimui :).. Tai daro įspūdį.

Užsistovėjusį moteriškų spintų turinį galima ir pačioms gana kūrybingai perdirbti. Juolab dažnai palaidinę, ar suknutę,  ar šalikėlį sentimentaliai gaila išmest - gi mylimasis pirmą kartą komplimentą pasakė, ar brangiai mokėjom , žinomas brendas, o gal mada kada sugrįš.. taip ir kabo metų metus.. O jei prisimintume visas močiučių ar mamų megztas staltiesėles, serveteles - šiukštu, jų išmesti neturime teisės, bet ir pritaikyti šiuolaikiniuose interjeruose ganėtinai sunku.

Vėlimas mėgstamo rūbo perdirbimo procesui ypatingai parankus - gi  reikia tik kuokšto vilnos, muilo ir šiek tiek padirbėti rankomis.

Svarbiausia, sugalvoti kaip ir ką "perdirbti", kad ir seno mėgstamo rūbo nebūtų gaila ir  jis atgimtų į kuo įdomesnį aksesuarą -  rankinę, delninukę, šlepetes, šalikėlį, kaklaraištį vyrui, aplankus mėgstamai knygai ar šeimyniniam albumui, ar dėklą telefonui....

Aš dažniausiai perdirbu į šlepetes :)  Perdirbu ne tik savo spintos turinį, kartais ir draugės "pavaišina" senais įdomesniais savo rūbais, o dauguma įvėlimui skirtų medžiagų jau senokai įsigyju iš "antrų rankų", dar viena aukso kasykla - tai kičinių škarų, audinių ir aksesuarų prikištos turgavietės, pastaruosius būtinai reikia perdirbti! :)
Esu sukaupusi ne vieną dėžę įdomesnių audinių, jų likučių, senai kirba mintis sukurti visą seriją tapkučių  tiesiog suderinant vilną bei senus audinius, taip prikeliant pastaruosius naujam funkcionaliam gyvenimui... taip paprastai, be jokios gilesnės minties, imi atraižą audinio ir galvoji, ką čia kaip, kad būtų  hmmm.. tiesiog dar kartą naudinga.