Sveiki, aš esu Inga.
Vaikystėje mėgau piešti princeses, tik kojos ir bateliai vis nesigaudavo, tiksliau gaudavosi "ne tokie" gražūs, kad princesėms tiktų. Kartą senelis pažiūrėjo į mano piešinį, papurtė galvą, paėmė trintuką, pieštuką ir pataisė princesės kojas ir batelius. Pamenu savo mintis tada - ką toks senas senelis supranta apie princesių batelius? O senelis pasakė - įsivaizduok koją ir piešk, piešk pačius gražiausius batelius. Dabar tą patį sakau per savo kursus - įsivaizduok gražią gražiausią moterišką pėdą ir velk (gražius) tapkiukus. Toks šiek tiek pėdų fetišas, bet veikia :)
Paauglystėje (niūriu sovietmečiu) pats baisiausias dalykas būdavo pirkti avalynę, tos tamsios parduotuvės su lyg kareiviais išrikiuotais PROSČIAIMOLODAST... brr.. gelbėjo tėtis jūreivis, vis parveždavęs gražesnės avalynės "iš jūros".
Ir dabar nėra lengvą gražios avalynės rasti, mane UNITED NUDE gelbėja, o Jus?
Mokykloje supratau, kad galiu savo vaizduotėje vartyti įvairius tūrinius objektus, kaip suprantate - braižyba sekėsi gerai :)
Po mokyklos studijavau architektūrą, žiauriai sunku buvo, dar pirmame kurse - nieko, interjieras, atliejimai, portikai, spalvotyra, cha! O vėliau visai nieko nebesupratau, nesivartė tie namai mano galvoje ir gana.
Kai pradėjau velti, o vėliau nuo pat pradžių tik avalynę, mama pasakė - ir kas būtų žinojęs, kad šeimoje bus dar vienas batsiuvys, gi tavo senelis ir prosenelis buvo batsiuviai.
Taip ir išlindo yla iš maišo. Ir tikrai, gi žaidžiau vaikystėje su mediniais kurpaliais ir batsiuvio Singer'is kampe stovėjo, PRISIMENU! EURIKA!
O šlepetės ir batai yra kaip tik tokio dydžio tūrinis objektas kurį aš galiu be vargo įsivaizduoti ir vartyti savo vaizduotėje, net eskizų nereikia.
Taigi veliu avalynę, ir vyras jau velia, ir vaikai išmoko. Visi mes gyvename vienkiemyje, mūsų daug - vyras ir aš, trys vaikai, pora didelių šunelių, daug kačių, vištų, žasų, ančių, patarškų ir didelis pulkas škudžių veislės avių.
Kas dar? Bure bure vadinuosi, nes taip sugalvojo mano vyras - nes bure bure šaukdavo avis, o avys, tiksliau jų vilna man yra būtina, ir burė yra burė, ta kuri plaikstosi vėjyje, o bures, ir bangas, ir vėją aš mėgstu.
Paauglystėje (niūriu sovietmečiu) pats baisiausias dalykas būdavo pirkti avalynę, tos tamsios parduotuvės su lyg kareiviais išrikiuotais PROSČIAIMOLODAST... brr.. gelbėjo tėtis jūreivis, vis parveždavęs gražesnės avalynės "iš jūros".
Ir dabar nėra lengvą gražios avalynės rasti, mane UNITED NUDE gelbėja, o Jus?
Mokykloje supratau, kad galiu savo vaizduotėje vartyti įvairius tūrinius objektus, kaip suprantate - braižyba sekėsi gerai :)
Po mokyklos studijavau architektūrą, žiauriai sunku buvo, dar pirmame kurse - nieko, interjieras, atliejimai, portikai, spalvotyra, cha! O vėliau visai nieko nebesupratau, nesivartė tie namai mano galvoje ir gana.
Kai pradėjau velti, o vėliau nuo pat pradžių tik avalynę, mama pasakė - ir kas būtų žinojęs, kad šeimoje bus dar vienas batsiuvys, gi tavo senelis ir prosenelis buvo batsiuviai.
Taip ir išlindo yla iš maišo. Ir tikrai, gi žaidžiau vaikystėje su mediniais kurpaliais ir batsiuvio Singer'is kampe stovėjo, PRISIMENU! EURIKA!
O šlepetės ir batai yra kaip tik tokio dydžio tūrinis objektas kurį aš galiu be vargo įsivaizduoti ir vartyti savo vaizduotėje, net eskizų nereikia.
Taigi veliu avalynę, ir vyras jau velia, ir vaikai išmoko. Visi mes gyvename vienkiemyje, mūsų daug - vyras ir aš, trys vaikai, pora didelių šunelių, daug kačių, vištų, žasų, ančių, patarškų ir didelis pulkas škudžių veislės avių.
Kas dar? Bure bure vadinuosi, nes taip sugalvojo mano vyras - nes bure bure šaukdavo avis, o avys, tiksliau jų vilna man yra būtina, ir burė yra burė, ta kuri plaikstosi vėjyje, o bures, ir bangas, ir vėją aš mėgstu.
