Skudų veislės avytės jau mūsų tvartelyje

Jei mano klasiokai šitai sužinotu, jie nukristų iš juoko... bet taip, tikrai, tvartelyje stovi 3 vakar nupirktos avytės skudės (škudės, skudų, skuddu..niekaip nesusitariame dėl pavadinimo).

Jei kas būtų pamatęs, kaip mes jas vakar vaikėme... penki pradedantys kaimiečiai eks miesčionys ir viena dama vokietė.. ir kodėl mes važiuodami pirkti (gaudyti) avių taip gerai apsirengėme? kas mus supaisys..

oi mes jas vaikėme vaikėme, o jos bėgo, šuoliavo, šokinėjo, aš taip nemėgstu bėgioti ir šokinėti, bet patikėkite, bėgau, šuoliavau ir šokinėjau ir aš, griuvau, skaudžiai, kojos nykštys tik trakšt, bet vis tiek bėgau, vaikiau... po nežinau kiek valandų vaikymo, mums pavyko jas suginti į tvartelį, o ten jau viskas paprasta :)

Taigi, kam man avys ir kodėl Skudų veislės?

Avys mums vietoj žoliapjovės, gi aplink namus ~20 ha... avys mums dėl mėsos, mat šitos veislės avyčių mėsa skani, be lajaus, gal kažkam tai ir žiauru, bet aš auginu 2 vaikus ir patikėkit, pirktinė kiauliena ir per 21 d. užaugintu vištų mėsa manęs visai nežavi... Ir žinoma, žinoma, avys man dėl vilnos, mat vokiečiai tvirtina, kad jų vilna geresnė nei merinosų (hmmm, kažkaip aš abejoju) ir velia velia velia iš jų vilnos. Na ir šiek tiek patriotiškumo čia yra, mat vokiečiai tvirtina, kad šita veislė kilusi iš Lietuvos (įsivaizduojat?), deja pas mus Antro Pasaulinio Karo metais išnykusi/išnaikinta.

Žinoma, aš nesusilaikiau, nukirpau kelias vilnos garbanėles ir žinoma, aš jas pabandžiau įvelti :) rezultatas man visai patinka (apatinės foto).

Dovanos, dovanos....

Kartais sugebėjimas velti yra labai labai praktiškas... pvz. kai greitai reikia "nebetkokios" dovanos :)..

Dovana gavosi šitokia, ganėtinai ryški, bet labai labai lengva :) ir, prisipažinsiu, man ją taip gaila dovanoti.. Štai tuo ir sunku velt moteriškus rūbus, galiu velt tik sau patinkančius, o kai nuveliu, man gaila juos atiduoti..

Paviršiai ir formos

Vis dar "tempiuosi" nuo nuno feltingo (veltinio ant audinio) aj vyras už barbarizmus bars galimybių, oi koks malonumas iš audinio atraižų, vilnos, įvairių pluoštų, bei įvairiausių daiktų (akmenukų, stikliukų, o štai viena pažįstama vėlėja net kavos pupeles ir arbūzo sėklas įvėlė) kurti nematytus neregėtus paviršius... Tiesa, be nuno feltingui įprasto audinių lengvumo, man patinka audinį įvelti ir į ... šlepetes, čia jis praktiškai dingsta, bet... lieka vos vos matomas matinis veltinio paviršiaus blizgesys ir sunkiai suvokiamas švelnumas, net "skanumas".

Kartais juokais norisi velti tortų maketus :)... Juolab kita man be galo patinkanti veltinio savybė - plastiškumas :) gali klostuoti, raityti, garbiniuoti, dėlioti, lankstyti ir t.p. Tortinėms rožytėms kaip tik..

Taigi, vanilinės krikšto suknutės man buvo maža, nuvėliau dar 2 poraspanašių šlepečių. Skanių desertinių šlepečių.

Kurpius be batų?...

Tai jau tikrai... veltų šlepečių sau taip ir nenusivėliau.. Tiksliau sakant, vėliau ne vieną sykį, deja deja jos visada atsidurdavo pas drauges, gimines, ar pažįstamas, o aš vis "sudėvėdavau" kokią nelabai pavykusią porą :(

Bet lininę suknią sau nusivėliau, nesusilaikiau :) tokią ilgą ilgą, savo mėgstamų spalvų :)

Subrendau blog'ui

Nesu didelė rašytoja, juolab šiandien vienas mielas žmogeliukas man priminė "jei gali nerašyt, nerašyk", bet...

Kartais padarius kokį darbą, norisi ji plačiau pristatyti, papasakoti, kas, kaip ir kodėl, tai padaryti operatyviai ir neiškrentant iš konteksto mano www gana sunku.

Taigi, rašysiu čia. Rašysiu nesilaikant didelės tvarkos, rasite post'u ir apie senus ir apie naujus darbus.

Krikšto rūbai lyg saldus vanilinis desertas :)

Vasara- šeimos švenčių metas. Taigi beveik kas savaitę veliu mažulytes sukneles ir aksesuarus mažų damų krikštui.

Šitas, lyg saldus gelsvas vanilinis desertas, labai mielas man pačiai. Suknelės viršuje, skrybėlaitėje ir bateliuose įvėliau kelis dekoratyvinius pluoštus, tame tarpe soja, ramie, jos padarė veltinio paviršių nenusakomai saldžiai skanų, lyg desertas... ir tuo pačiu suteikė prabangos.

Krikšto suknutė Evai ir proginė suknutė jos mamytei

Eskizas suknelei :)beja, eskizas gavosi gana ekologiškas :) Nuno felt dress. Coloured rust, grass and tea.

Štai jis, eskizas suknelei :) iš šilko, vilnos ir lino, marginto rūdimis, jonažolėmis ir arbatos grūdeliais.

Bet apie viską nuo pat pradžių.

Kažkada, savo veltiniavimo pradžioje, aš įkėliau į vieną forumą štai tokio "sejono" foto, paprašiau man trumpai paaiškinti, kaip toks daiktas veliamas ir rimtu veidui tikinau, kad viensdu ir pasidarysiu sau tokį rūbą...

Gavau gerokai pylos nuo senbuvių, jos mane išjuokė, bandydamos įkrėst proto, kad rūbų vėlimas - dalykas atsakingas, o "sejonas" pasirodė esanti mobili šventykla, turinti apsaugoti pasauli nuo karo ar pan.. Ak tas mano anglų kalbos nemokėjimas..

Nuo to laiko ilgokai nekišau nagų prie veltinio rūbų... Na taip, žaidžiau su viena kita trečią vaikišką suknutę, nuvėliau ir išmarginau vieną kitą šalikėlį, bet rimčiau ties rūbais nedirbau.. Gal tam įtakos turėjo ir mano nemokėjimas siūti... ką čia nemokėjimas, greičiau neapykanta adatai su įvertu siūlu.

Ir štai, šią vasarą netikėtai į duris pasibeldė jauna moteris, ji norėjo krikšto suknutės dukrai bei sau... Nežinau, kaip jai pavyko mane įtikinti, iki tol aš buvau mačiusi nedaug veltų rūbų, kurie tiktų suaugusiai moteriai.. mat taip jau yra su tuo veltiniu, jis šiek tiek "storina", dažniausia tas "šiek tiek" tai dar švelniai pasakyta. Mano nuomone velti rūbai turi būti kuo ploniausias nuno feltas (veltinis ant audinio) ir deja deja, kartais be siūlių neapsieisi...

Labai retai piešiu savo veltinius, dar rečiau juos eskizuoju, o šlepečių tikriausiai neeskizavau niekad, visos jos pirma gimė mano galvoje, po to jas ir suvėliau. Jei nepavyksta iš pirmo karto, antrą kartą dažniausiai ir nekartoju.

Bet suknelės atveju rizikavau daugeliu metrų šilko, taigi teko eskizuoti :)

Taip gimė Mildos suknutė :) jos viršutinė dalis pagaminta iš plonai plonai vilna apvelto šilko, sijonas - įveltas linas.

Visų pirma, suknutė buvo balta.

Deją toks variantas Mildai pasirodė nekasdieniškas, jinorėjo "kažko ORANŽINIO"... prisiminiau Donatos (Sedonos) rūdimis margintą šalikiuką... mhh.. koks jis paslaptingai gražus.. Susiradau rūdijančių metalo gabaliukų, prisiskyniau žolių, pribarsčiau arbatos ir nudažiau.. ir voila Mildos Eko suknia.